Apie tai, kaip nereikia visko susėti per tankiai

Pikiavau savo žemuogytes. Gražūs padariukai, bet kai tokie gležni... taip tankiai suaugę... Vargas ir dargana, prikaišiojau jų lovelin, dar kelias sukišau į vazoną, o vis tiek du trečdaliai liko. Mielai kam nors atiduočiau, nes tikrai nelabai turiu kur tiek daug dėti, bet tą raizgalynę teks išsipainioti patiems. 

Pirma užduotis kitiems metams - išmokti nesusėti viso pakučio labai smulkių sėklų į vieną vazoną.
Na bet kadangi dabar dar ŠIE, o ne KITI metai, tai laiškinius svogūnus subėriau bet kaip. Vis tiek greičiausiai nesudygs, nes sėklų galiojimo laikas pasibaigęs. O jei sudygs, tai užrašas ant pakuotės teigia, kad jie suauga per pusantro mėnesio. Kaip tik tada jau galėsiu juos rauti, nes bus visai striuka su vieta balkone.
Svarstau, ar pavyktų priversti vijoklinę šparaginę pupelę driektis balkono... lubomis. Nes jas ji jau pasiekė, tiesa, kol kas stovėdama ant spintelės. Jei vazoną pastatyčiau ant žemės, ji dar galėtų kiek palipėti... Bet būtų visai nepatogu ja laikyti ant žemės. Hm. Dilema.