Apie kantrybę

Pirmadienį mane pasiekė baisiai malonus siuntinys iš pajūrio pusės. Ta proga nesusivaldžiau pasėjau dvi sėkliukes "Black sea man", vieną "Purple Russian" ir... vieną labai labai mėlyną kalafiorą. Bus Kalėdoms, kartu su baklažanais. Tačiau tenka tuos pasėlius laikyti ant gyvatuko vonioje, nes šiaip oras yra vėsus ir lietingas... Tiesą pasakius, neturiu nieko prieš vėsų orą, bet tas apniukimas ir tamsa liūdina.

Atrodo, kažkodėl nulūžo mažiausiojo iš agurkų viršūnė. Užvyniojau atgal ant virvelės, bet nesu tikra ar gyvens. Na bet žemiau viršūnės pumpurų irgi nemažai. Ir šiaip jie akivaizdžiai YRA savidulkiai, tie mano "Atos", jau su mažais agurkiukais.

Tačiau ėmė ir vieniningai sudygo nevilties akimirką pasėti savidulkiai agurkiukai, nes jau buvau gi nusivylus, kad liksiu be agurkų... Dabar, atrodo, agurkų neturėsiu kur dėt. Dėdės ir tetos sėklų pakelių apipavidalintojai, būkit geri, jei agurkai YRA savidulkiai, parašykite, kad jie tokie, nes "tinka šiltnamiams", tai dar nėra šimtaprocentinis garantas, kad jie tokie...
Noksta žemuogės, pomidorai krauna pumpurus, kaip ir serenčiai, užmegzti agurkiukai lėtaaaaaaiiiiii ilgėja ir storėja, iš žemės išlindo Briuselio kopūstas.
Siaubas, kiek kantrybės reikia daržininkui...