O pirmadienį gavau kai ko, kas, gyvenant mieste, tampa juodai deficitiniu produktu. Arklio kakos. Irgi užpyliau vandeniu ir rauginu. Beje, jei nebandai sukišt nosies į indą, kvapo nuo tos kakos absoliučiai jokio - net Bruknė nesidomi (o šiaip kakomis ji labai linkusi domėtis). O štai dilgėlių raugas gali būti tik uždengtas, nes smarvė - nenusakomo bjaurumo. Jau labai man knieti greičiau tą arkliukų gėrį išbandyti - jį skiesiu ir viską laistysiu. Va sulauksiu, kol pomidorai iki galo išdžius ir tada...
Labai sunku susivaldyti ir nelaistyti pomidorų kasdien... Jiems, sako, patinka, kai žemė tarp laistymų išdžiūna. Na, o man patinka pomidorus laistyti kasdien. Tai kaip čia dabar daryt...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą