Diena po šunų dienos

Po vakarykščių pasivaikščiojimų (Justiniškės, Buivydiškės, Pilaitė, Karoliniškės, Justiniškės, Žvėrynas, centras... čia pėsčiomis), po šuns skalbimo įsilipus upelin (karvės kakos pilni gaurai) ir krūvos puikių įspūdžių, šiandien skauda pečius (nesuprantu ką jie turi bendro su ėjimu), o kojos per gerą sprindį sulindusios sėdimojon. 

Pomidorai intensyviai krauna pumpurus, o aš vis nuskabau kokį apatinį lapą. Agurkai žydi - vis dar vien moteriškai, todėl, aplaksčiusi kelias parduotuves, radau ir nusipirkau savidulkių agurkų sėklų. Cho. Pasėjau. Agurkų bus vėlai, bet BUS. Net jei dabartiniai atliks tik dailiai žydinčio fantastiškai gražaus vijoklio funkciją. Ir tuos balažinkiek daigintus baklažanus susėjau. Bus kaip tik Kalėdoms. 

Viriau vištienos sultinį su savo augintomis petražolėmis ir bazilikais, dabar jau matau, kad ir salotų bus. Bet jų jau turbūt vis tiek nebeauginsiu, nes baisiai ilgai auga, vietos daug užima... Nelabai aš jomis patenkinta. Na, gal nebent rudeniop, kartu su rudeniniu ridikėlių derliumi. 

Svečiuose buvo draugė, gėrėm daug litrų mėtų ir čiobrelių arbatos, sėdėdamos balkone ant žemės (ant pagalvėlių tiksliau), jau darosi tokia žalia geruma balkone.

O ir žemuogės pradeda nokti... Ech...